„Religijos laisvė, žmogaus teisės ir globalizacija“ - taip vadinosi gegužės 5 dieną Italijos senato rūmuose surengta diskusija. Senato pirmininkas Pietro Grasso išryškino šios temos sudėtingumą: ji apima tiek asmens intymų ir dvasinį, tiek kolektyvinį ir socialinį, tiek juridinį ir konstitucinį, tiek politinį ir geopolitinį matmenis. Ir, žinoma, aktualumą, žinant kiek pasaulyje yra religijos laisvės pažeidimų.
Jis priminė, kad vakarų pasaulio istorijoje religijos laisvė yra pirmoji pilietinė laisvė, kuri buvo pripažinta politinės galios ir juridiškai ginama svarbiausių tarptautinių susitarimų žmogaus teisių srityje. Visuose šiuose tekstuose minties, sąžinės ir religijos laisvė saugoma vientisai, Europos žmogaus teisių teismas ją suvokia kaip vieną iš demokratinės visuomenės pagrindų, kuris brangus ne tik tikintiesiems, bet ir ateistams ar religinių įsitikinimų neturintiems. Visos Europos demokratijos pripažįsta religijos laisvės principą, tačiau ne visos jį vienodai gina – tai priklauso nuo istorinio ir kultūrinio jautrumo. Jei Prancūzija laikosi kietos laicizmo linijos, kuri nenori skirti vaidmens religijai viešoje erdvėje, tai Italija – tiek pilietinė visuomenė, tiek Bažnyčia nuėjo kitokiu keliu.
Pasak italų politiko, popiežius Pranciškus religijos laisvę, dėl kurios nenuilstamai veikia, suvokia kaip konstitucinę, pasaulietišką ir modernią vertybę, kuri nėra tik tikintiems, bet visai žmonijai priklausantis paveldas, juridinės ir politinės civilizacijos pasiekimas. Be religijos laisvės negali egzistuoti „teisinė valstybė“, tai laisvių laisvė, kurią pašalinus suardytumėme jas visas. Žvelgiant teologiškai, religijos laisvė yra atvirumas tiesai ir gėriui, antidotas religiniam reliatyvizmui ir fundamentalizmui, kurie abu gimdo pasidalijimus. Tai popiežius skelbia ne vien žodžiais, bet ir stipriais simboliniais gestais bei praktiniais veiksmais; tirpdo neapykantą ir priešiškumus, bet taip pat įvardija nepagarbą religijos laisvei ne vien Azijoje ar Afrikoje, bet ir Europoje; antra vertus, stengiasi kurti naują pagarbos kultūrą ir tiesti naujus tiltus, siekia perkurti tarptautinius santykius.
Tarptautiniai santykiai ir religijų dialogas buvo viena iš svarbiausiųjų kardinolo Pietro Parolino, Popiežiaus valstybės sekretoriaus, užbaigiamojo pranešimo temų. Religijų santykiai yra tarptautinių santykių dalis, lemiama stabilumui ir taikai. Jis priminė dažnai iš akių išleidžiamą matmenį: tiesa, kad Europos vienybė po karo ir totalitarinių režimo žlugimo buvo kuriama demokratinių judėjimų. Bet taip pat tiesa, kad Bažnyčios ir tikinčiųjų bendruomenės Europoje pradėjo kalbėtis, kritiškai peržiūrėti savo istoriją, atverti anksčiau neįsivaizduotus dialogo kelius, kelti bendrą dvasinių vertybių paveldą ir visur dirbti dėl taikos. Ekumenizmas taip pat yra Europos vienijimo veiksnys.
Panašus yra ir tarpreliginio dialogo poveikis. Tarpreliginio dialogo principus ir pagrindą, nustatytus Vatikano II Susirinkime, Bažnyčia pavertė praktiniu veikimu, kasdienybės dalimi. Kardinolas Parolin išvardijo daug istorinių deklaracijų ir susitikimų, kartais po šimtmečius trukusių nesutarimų ir nuoskaudų, su žydais, ortodoksais, popiežių keliones po pasaulį, susitinkant su pačiomis įvairiausiomis kultūromis, su musulmonų, induistų ar budistų tikinčiaisiais. Kita vertus, matome ir naujus konfliktus ar įtampas.
Kardinolas Parolin išreikė tvirtą įsitikinimą, kad vienas iš svarbiausių tarpreliginio dialogo uždavinių yra vienas kitą pažinti ir pagarbiai pripažinti, pasmerkti religinį ar religijos vardu vykdomą smurtą, visų ir visur. Ir ne vien todėl, kad apsaugotų religijos reputaciją, bet todėl, kad tai yra iš religijos šerdies išplaukianti teisė ir pareiga. Tarpreliginis dialogas turi prisiimti kaip naują uždavinį, greta valstybių ir tarptautinių organizacijų, religijos ir sąžinės laisvės gynimą. Šiame kontekste kardinolas paminėjo, kad krikščionybės įvestas skyrimas tarp dvasinio ir pasaulio matmenų, per ilgą laiką atvedė prie religijos laisvės ir valstybės pasaulietiškumo. Katalikų Bažnyčia šiandien, kaip ir kitos Bažnyčios, gina ne kokias specialias teises sau, o kiekvieno žmogaus religijos laisvę ir teisę veikti pagal savo sąžinę, gerbiant kitų laisvę ir žmogaus pamatines teises.
Tarpreliginis dialogas turi būti įterptas į platesnį tarptautinio bendradarbiavimo horizontą, pakartojo kardinolas Parolin, prieš tai paminėjęs, jog neišsipildė lūkestis, kad žlugus totalitarizmams ateis visuotinė pagarbos žmogaus teisėms era, o to priežastys yra tiek kai kurių vykdoma – šventvagiškai – prievarta Dievo vardu, tiek visų abejingumas, kuris galiausiai visiems žalingas. Dialogas gali versti ir kentėti, bet vis tik jis būtinas, visose situacijose: kaip prevencija dar prieš konfliktą, kaip pagalba greičiau užbaigti prasidėjusį konfliktą, kaip veiksnys, kuris padeda išlaikyti trapią taiką po konflikto. Žinoma, kartu ir lygiagrečiai turi būti vykdomas atitinkamas švietimas, kaip ir pastangos prieš įvairias neteisingumo formas. „Santykis tarp tarpreliginio dialogo ir taikos perspektyvos yra neišvengiamas ir tapo tokiu siauru, kad nebegalime ir įsivaizduoti jų atskirai“, reziumuoja Popiežiaus Valstybės sekretorius. (Vatikano radijas).
